- vienstypis
- 2 vienstỹpis, -ė adj. (2) K, K.Būg (Vl) 1. K, KŽ kuris vieno stiebo, neišsišakojęs, neišsikerojęs: Vienstỹpis žabas J.Jabl(Vl). Vienstỹpės avižos NdŽ. Vienstỹpis želvys J. Skiriamas riestukas ir vienstypis žiedynas rš. Vienstỹpė liepa auga DŽ. | prk.: Moksliškiaus būtų vietoje ia, io, iu… padėjus vienstypes žymeles: á, ó, ú TS1900, 4–5. 2. L, NdŽ, DŽ pavienis: Avietė vienstypė KlvK76. Vienstỹpė obelėlė auga Skr. Va ir ta vieta, kur šimtmečius pavieškely visai apylinkei šlamėjo dideliausia vienstypė liepa sp. Kartais pasirodė ir koksai aržuolas, bet vienstypis ir netraiškus prš. Mūsai ir pelėsiai – žolės nei diegelio, tikt iš reto kur ne kur matyti vienstypis nuvargęs paparčio lapelis Apž 1893,18(V.Piet). Ei, liepa, liepytužėlė, ko augai vienstypužė̃lė, ko augai vienstypùžė? JD333. | Semitų, chamitų ir kai kurios vienstypės kalbos K.Būg. 3. R113, MŽ148, N, Vl vienturtis, vienintelis: Vienstỹpis kūdikis KŽ. Ir to vienstỹpio vaiko negalia aprėdyti Up. 4. NdŽ kuris nevedęs. 5. NdŽ, KŽ kuris vieno posmelio (apie dainą): Vienstỹpė daina, t. y. ne dvišaka J.
Dictionary of the Lithuanian Language.